| Lietuvos regionų portretas |
      |
|
|
Šiauliai – miestas šiaurės Lietuvoje, išsidėstęs rytiniuose Žemaičių aukštumos šlaituose, Mūšos, Dubysos, Ventos ir Nevėžio upių baseinų takoskyroje. Miesto vaizdą pagyvina nedidelės kalvos, ežerai, tvenkiniai ir parkai. Pietinėje Šiaulių pusėje, pelkių ir durpynų apsuptas, tyvuliuoja dešimtas pagal didumą Lietuvoje Rėkyvos ežeras. Kalvočiausią ir gražiausią rytinę Šiaulių pusę dabina Salduvės tvenkinys. Talšos ežeras ir jo prieigos – svarbi ir įdomi Šiauliams vieta istoriniu, kultūriniu, gamtiniu, ekonominiu, rekreaciniu ir kitais aspektais. Šiauliuose priskaičiuojama 16 didesnių ir mažesnių parkų. Didždvario, Gubernijos ir Rėkyvos parkai įrašyti į kultūros vertybių sąrašą. Užstatyta teritorija mieste sudaro 51,3 %, vandenys – 15,8 %, miškai – 8,4 %, keliai – 3,9 %, žemės ūkio naudmenos – 9 %, kita žemė – 11,6 %. Tai ketvirtas pagal gyventojų skaičių šalies miestas, Šiaulių apskrities, Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių rajono savivaldybės administracinis centras. Šiauliai yra ir vyskupijos centras. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Šiaulių vietovardis paminėtas 1236 m. eiliuotoje Livonijos kronikoje, aprašančioje Saulės mūšį. Šiaulių žemė pirmą kartą paminėta Livonijos akte 1254 m. Šiauliai – miestas, perėmęs Šiaulių žemės vardą, priskirtinas seniausių XV a. pr. įsikūrusių Lietuvos miestų grupei. 1524 m. Šiaulių miestas pirmą kartą paminėtas istorijos šaltiniuose – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo rašte. XVIII a. pabaiga miesto istorijai ypač reikšminga – 1791 m. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas savo privilegija galutinai įtvirtino Šiaulių miesto savivaldą. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo sugriauta 65 % visų pastatų. Miestas atsistatė ir pradėjo sparčiai augti tarpukariu ir po Antrojo pasaulinio karo. Tai svarbiausias pramonės, kultūros, mokslo centras Šiaurės Lietuvoje. Per Šiaulius eina geležinkeliai į Taliną, Kaliningradą, Minską, Liepoją, Vilnių ir kitur, automobilių kelias Via Baltica. Yra didelis karinis ir civilinis Zoknių oro uostas. Mieste plėtojama maisto, lengvoji, medžio apdirbimo pramonė. Jau XIX a. pradžioje Šiauliai tapo svarbiu švietimo ir kultūros židiniu, beužgimstančio lietuvių tautinio sąjūdžio epicentru. XIX a. pabaigoje garsiosios Šiaulių gegužinės, lietuvių inteligentijos susibūrimai, sprendė aktualias to meto tautinio sąjūdžio problemas. Kartu juose buvo koncertuojama ir vaidinama, ir taip vystėsi lietuviškojo teatro užuomazgos. 1908–1914 m. kultūros šviečiamąjį darbą dirbo garsi Šiaulių „Varpo“ lietuvių dramos, muzikos, dainos draugija. Su miesto istorija susijusi ne vieno to meto rašytojo ar poeto literatūrinė ir visuomeninė veikla. Šiauliai garsėjo gausia ir kūrybinga inteligentija. Paminėti reikėtų P. Višinskį, A. Janulaitį, S. ir K. Venclauskius, A. Povylių, Zubovus, P. Bugailiškį, Biržiškas, J. Šalkauskį ir kt. Dabar Šiauliuose veikia universitetas, kolegijos, dramos teatras ir kt.. Mieste yra apie 40 kultūros paminklų – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, buvę Ch. Frenkelio rūmai (1908 m., dabar „Aušros“ muziejus), centriniai pašto rūmai (1939 m.) ir kt. Pagrindinė miesto šventė – rugsėjo 22 d. – Saulės mūšio diena ir Šiaulių miesto gimtadienis.
|
|||||||
