| Lietuvos regionų portretas |
      |
|
|
Šiaulių rajono savivaldybė užima centrinę Šiaulių apskrities dalį. Čia susikerta trijų geografinių rajonų ribos – Rytų Žemaitijos plynaukštės Žemaičių aukštumos šlaito, Ventos vidurupio žemumos ir Mūšos-Nemunėlio žemumos ribos. Į rajono teritoriją patenka Kurtuvėnų regioninio parko dalis. Teritoriją teka Venta su intakais Ringuva, Žižma, Mūšos intakai Einautas, Kulpė, prasideda Švėtė ir Dubysa. Tyvuliuoja 27 natūralūs ežerai, yra dirbtinai užtvenktų ežerų (Talšos, Gelsvos, Ginkūnų), dirbtinių tvenkinių. Dideli Gruzdžių, Gubernijos, Gulbinų, Rėkyvos miškai. Žemė ūkio naudmenos sudaro 57,3 % visos savivaldybės teritorijos, miškai – 32,7 %, keliai – 1,7 %, užstatyta teritorija – 1,6 %, vandenys – 2,5 %, kita žemė – 4,2 %. Rajono savivaldybėje yra vienas miestas – Kuršėnai, ir 7 miesteliai – Bazilionai Gruzdžiai, Kairiai, Kurtuvėnai, Kužiai, Meškuičiai ir Šakyna. Administracinis rajono savivaldybės centras – Šiauliai, tačiau jie turi atskiros savivaldybės statusą, todėl į rajono teritoriją neįeina. Šiaulių rajone ypatingai gerai išvystytas kelių ir geležinkelių tinklas. Per rajono teritoriją šiaurės pietų kryptimi eina magistralinis Hanzos kelias – tarptautinis transporto koridorius iš Sankt Peterburgo į Berlyną. Magistraliniai keliai veda į Klaipėdą, Vilnių, Mažeikius, geležinkelio linijos Vilniaus, Klaipėdos, Rygos, Liepojos, Daugpilio kryptimis. Dėl šios priežasties Šiaulių rajonas yra patrauklus verslo atstovams. Rajone gaminami mėsa ir mėsos gaminiai, duona ir pyrago gaminiai, miltai, baldai. Rajono dirvožemiai daugiausia priesmėlio ir lengvo priemolio rudžemiai, palankūs įvairioms žemės ūkio kultūroms ir sodams auginti. Žemės ūkis Šiaulių rajone modernus ir konkurencingas. Čia klesti tiek tradicinės žemės ūkio šakos, tiek ir nauja, pažangi veikla. Šiaulių rajonas žinomas kaip ekologinės žemdirbystės ir netradicinių amatų centras, o ūkininkai įgiję gebėjimų dirbti Europos integracijos sąlygomis. Svarbūs architektūros paminklai – Šakynos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir kapų koplyčia, Meškuičių ir Žaliūkių vėjo malūnai, Bubių, Šilėnų piliakalniai. Ypatingas ir ne tik Lietuvoje garsus – Jurgaičių (Kryžių kalnas) piliakalnis. Dvylika kilometrų nuo Šiaulių, šalia Šiaulių-Rygos plento ir geležinkelio, yra Jurgaičių (Domantų) piliakalnis, vadinamas Kryžių kalnu, o vietos gyventojų nuo seno dar vadintas ir maldų, maldavimų, Pilies kalnu, Šventkalniu, Piliumi. Piliakalnis pailgas, 8–10 m aukščio, juosiamas pylimo. Šlaitai statūs, viršūnėje – ovalinė, primenanti balną, 25 m ilgio ir 20 m pločio aikštelė. Manoma, kad čia buvus pilis, Livonijos kronikose vadinta Kule, Kulan, kurią kartu su dar trimis pilimis 1348 m. užpuolę sudegino kalavijuočiai. Pilies vardas tikriausiai kilęs nuo šalia tekančio Kulvės upelio. Kryžiai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1850 m., nors jų atsiradimas dažniausiai siejamas su 1831 m. sukilimo numalšinimu ir represijomis. Apie Kryžių kalną pasakojama daug legendų ir padavimų. 1988 m. prasidėjus tautiniam atgimimui, Kryžių kalno statusas visiškai pasikeitė – jis tapo ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio savastimi. Dabar čia priskaičiuojama per penkiasdešimt tūkstančių įvairiausių kryžių, koplytstulpių, šventųjų statulėlių bei paveikslų su ant jų sukabintais rožiniais. Piliakalnį puošia tikras kryžių ažūras. Kiekvienas kryžius turi savo istoriją, savo intenciją. Kryžių kalnas niekuomet nebūna vienišas. Jame lankosi įvairių tautų, įvairių kartų ir net skirtingų konfesijų žmonės, ieškantys ramybės, maldingo susikaupimo, trokštantys Dangaus išklausymo.
|
|||||||
