| Lietuvos regionų portretas |
      |
|
|
Jurbarko rajono savivaldybė yra Tauragės apskrities pietuose, prie Nemuno, Karšuvos žemumoje. Per teritoriją teka Mituva su intakais Vidauja, Alsa, Imsre, Gausante ir kt. Prie rytinės ribos teka Dubysos žemupys, šiaurinėje dalyje – Šešuvis su intaku Šaltuona. 10 savivaldybėje esančių ežerų yra nedideli, kraštovaizdį paįvairina 6 tvenkiniai (Girdžių, Jurbarkų, Klausučių, Volungiškių ir kt.). Didelę Jurbarko rajono dalį užima didžiulis vientisas Karšuvos girių masyvas. Vakarinėje rajono dalyje yra Viešvilės rezervatas, panemune nuo Šilinės į rytus driekiasi Panemunių regioninis parkas. Žemės ūkio naudmenos sudaro 53,9 % savivaldybės teritorijos, miškai – 38,1 %, keliai – 2,2 % , užstatyta teritorija – 2,2 %, vandenys – 2,6 %, kita žemė – 1,6 %. Savivaldybėje yra 2 miestai – Jurbarkas ir Smalininkai, ir 8 miesteliai – Eržvilkas, Raudonė, Seredžius, Stakiai, Šimkaičiai, Vadžgirys, Veliuona, ir Viešvilė. Rajono savivaldybės centras – Jurbarkas, įsikūręs prie Nemuno ir Mituvos upių, Kauno–Klaipėdos plento. Per Nemuną yra pastatytas ilgiausias (496 m) tiltas Lietuvoje. 2009 m. miestas švenčia 750 metų jubiliejų, kai istorinėje kronikoje pirmąkart – 1259 m. – buvo paminėtas Jurbarko (Georgenburgo) vardas. 1611 m. Jurbarkas gavo Magdeburgo miesto teises. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, lietuviškos spaudos draudimo metais, per Jurbarką iš Mažosios Lietuvos ėjo knygnešių kelias. 1915–1917 ir 1947–1950 m. Jurbarkas buvo apskrities, o nuo 1950 m. – rajono centras. Jurbarko miestas ir rajonas išsiskiria pirmiausia miško, žemės ūkio produktų perdirbimu. Plėtojama medienos, pirminio linų apdirbimo, siuvimo ir maisto pramonė. Jurbarko rajono savivaldybė priskiriama probleminėms teritorijoms. Jos miesto ir kaimo gyventojų pasiskirstymas visiškai skiriasi nuo Lietuvos. Dėl šios priežasties ypač daug dėmesio skiriama bendruomenių iniciatyvai skatinti. Veikiančių bendruomenių įtaka ekonominei ir infrastruktūros plėtrai kol kas nėra labai didelė, tačiau jų narių vis daugėja, o vaidmuo savivaldos procesuose tampa vis reikšmingesnis – tai rodo ir didėjantis bendruomenių inicijuotų ir įgyvendintų projektų skaičius. Daugiausia kultūros paveldo objektų yra vaizdingo panemune vingiuojančio kelio Kaunas–Jurbarkas atkarpoje nuo Seredžiaus iki Jurbarko. Čia kas keli kilometrai išsidėstę piliakalniai, dvarų sodybos, pilys, bažnyčios ir kiti kultūrinę vertę ar visuomeninę reikšmę turintys objektai. Iš daugelio piliakalnių išsiskiria Veliuonos I (Gedimino kapo), Veliuonos II, Jurbarko (kovų su kryžiuočiais pilių vietos), Rambyno kalnas (lietuvių pagonių apeigų vieta, alkakalnis). Svarbios Lapgirių ir Jurbarko dvarų sodybos, Veliuonos ir Belvederio dvarų sodybos su parkais, buvęs smuklės pastatas Šilinėje, Raudonės pilis, malūnas ir parkas, Pašaltuonio Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios Kryžiaus kelio stotys, Girdžių Šv. Marijos Magdalietės, Raudonės Švč. Jėzaus Širdies, Jurbarko Švč. Trejybės ir kitos bažnyčios. Ypač daug dėmesio Jurbarko krašte skiriama etninei kultūrai išsaugoti. Jurbarko krašto muziejus nuolat tiek gyventojams, tiek svečiams siūlo edukacinės programas įvairiausiomis istorijos, etnokultūros temomis. Kulinarijos paveldo fondas 2008 m. kovo mėn. Jurbarko turizmo ir informacijos centrui išdavė sertifikatą, kuris suteikia Jurbarko krašto kulinarinio paveldo maršrutui Kulinarijos paveldo statusą – teisę ženklinti maršrutą Kulinarinio paveldo ženkliuku ir organizuoti ekskursijas šiuo maršrutu. Keliaujantieji šiuo maršrutu susipažįsta su Jurbarko krašto virtuve – ragauja Viešvilės krašto žuvienės, ąžuolų gilių gėrimo, keptos silkės, kastinio, spirgynės, meduolio, šilkinės košės, obuolių sūrio, plikytos naminės duonos ir kitų kraštui būdingų patiekalų. Būtina paminėti ir kultūrinio turizmo maršrutą valdovų keliu. Vandens turizmo mėgėjams siūlomi užsakomieji laivų reisai Nemunu, aktyviam poilsiui – dviračių turizmo maršrutas. Jurbarko krašto, Veliuonos kraštotyros ir kituose visuomeniniuose muziejuose, kurių yra net 25, bei privačiame Justino Stonio muziejuje Smalininkuose sukaupta daug eksponatų, atspindinčių tradicinę kultūrą – saugomos ir unikalios fotonuotraukos, įamžinusios XX-ojo amžiaus regionų etninę kultūrą. Didelis tautosakos rankraštynas mokytojo, kraštotyrininko, tautosakininko Stasio Liutvinavičiaus rūpesčiu sukauptas Veliuonoje ir saugomas Antano ir Jono Juškų vidurinės mokyklos visuomeniniame literatūros muziejuje. Vinco Grybo memorialinis muziejus antrus metus iš eilės pakviečia į „muziejų naktį“ – renginį, kuriame miesto bendruomenės nariai ir svečiai gali nemokamai aplankyti muziejų ir stebėti 5 valandas trunkančią įspūdingą programą.
|
|||||||
