| Lietuvos regionų portretas |
      |
|
|
Vilniaus miesto savivaldybė apima Vilnių – Lietuvos sostinę ir didžiausią šalies miestą, Vilniaus apskrities, rajono ir miesto savivaldybės centrą. Tai ir arkivyskupijos centras, nuo 1579 m. – universitetinis miestas. Miestas yra patogioje geopolitinėje padėtyje. Išaugęs Aukštaičių ir Medininkų aukštumose, prie laivybinės Neries upės, jis netruko atsidurti prekybinių kelių sankryžoje, be to, viduramžiais buvo toliau nuo Vokiečių ordino puldinėjimų, todėl turėjo palankesnes sąlygas ūkiui ir kultūrai plėtoti. Vilniaus miestas garsėja vaizdinga gamta – per miestą teka Neris ir Vilnelė, yra Žalieji ežerai, Pavilnių ir Verkių regioniniai parkai, Kairėnų botanikos sodas, Neries upės vingyje įsikūręs Vingio parkas, o pačiame centre, tarp Gedimino pilies kalno, Vilnelės ir Bernardinų vienuolyno įsikūręs Sereikiškių parkas. Miškai užima net 35,6 % visos Vilniaus savivaldybės teritorijos, užstatyta teritorija – 34,8 %, keliai – 4,8 %, vandenys – 1,5 %, žemės ūkio naudmenos – 20,7 %, kita žemė – 2,6 %. Miesto teritorijoje žmonės gyveno prieš 12 tūkst. metų. XIII a. iš gyvenviečių, buvusių prie Neries ir Vilnios, išaugo Vilnios upės vardą gavęs miestas. Jo vardą Europa sužinojo 1323 m, kai Didysis kunigaikštis Gediminas Europos valdovams, vienuolynams ir pirklių gildijoms išsiuntinėjo laiškus, kuriuose kvietė į Vilnių atvykti amatininkus, pirklius, raštininkus ir kt. 1387 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, miestiečiams apsikrikštijus, suteikė Vilniui (pirmajam miestui Lietuvoje) Magdeburgo teisę. XIV a. Vilniuje buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje katedros mokykla, o 1552 m. pradėjo veikti pirmoji Rytų Europoje P. Skorinos spaustuvė. XVI a. Vilnius tapo Rytų Europos humanistinės kultūros centru. 1570 m., į miestą pakviesti jėzuitai įsteigė savo mokyklą – kolegiją, o 1579 m. – Vilniaus universitetą (pradžioje vadintą akademija). Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m., Vilnius, kaip ir beveik visa Lietuva, atiteko Rusijos imperijai ir tapo Lietuvos generalgubernijos, vėliau Vilniaus gubernijos centru. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, iš miesto dalis pramonės įmonių buvo evakuota į Rusiją. XX a. pradžioje Vilnius tapo Lietuvos nacionalinio atgimimo centru. 1918 m. Vilniuje Lietuvos Taryba paskelbė Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą su sostine Vilniumi. 1920 m. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, Lietuvos sostinė buvo perkelta į Kauną. 1939 m. Vilnius buvo grąžintas Lietuvai. Per Antrąjį pasaulinį karą, ir ypač jo pabaigoje, miestas labai nukentėjo. Nuo 1944 iki 1990 m. Vilnius buvo Lietuvos SSR sostine, o nuo 1990 m., atkūrus nepriklausomybę, yra Lietuvos Respublikos sostinė. Vilniuje taikiai sugyvena įvairių tautų ir krypčių kultūra, nes Vilnius nuo savo gyvavimo pradžios – daugialypės kultūros miestas. Vilniaus miesto veiklą kuriant geros kaimynystės bei pilietinę bendruomenę UNESCO įvertino Taikos Miesto apdovanojimu ir pripažino Vilnių 2000–2001 m. taikos miestu Europos ir Šiaurės Amerikos regione. Dabartinis Vilnius, Lietuvos sostinė, tampa vis svarbesniu Europos Sąjungos kultūros, politikos, ekonomikos centru. Čia dirba Respublikos prezidentūra, Seimas, Vyriausybė, užsienio šalių ambasados, kitos svarbios šalies ir tarptautinės įstaigos bei organizacijos. Mieste yra 11 universitetų (Vilniaus, Gedimino technikos, M. Romerio, Teatro ir muzikos, Dailės, Pedagoginis ir kt.), 8 kolegijos. Yra Lietuvos mokslų akademija. Mieste veikia Nacionalinis operos ir baleto, Dramos, Jaunimo, Rusų dramos, Keistuolių ir kiti teatrai, Nacionalinė filharmonija. Veikia Lietuvos nacionalinis, Istorijos ir etnografijos, Taikomosios dailės, Lietuvos dailės, Genocido aukų, Gedimino pilies ir daugybė kitų muziejų. Vilniuje koncentruojasi didžiausių Lietuvos dienraščių, žurnalų, televizijos ir radijo laidų redakcijos, knygų leidyklos ir t. t. Vilniuje yra apie 1200 kultūros paminklų. Galima sakyti, kad pats Vilniaus senamiestis, įrašytas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą, yra ištisinis muziejus. Tai vienas didžiausių (360 ha) senamiesčių Europoje. Čia viduramžiais susiformavęs siaurų gatvių (Antokolskio, Subačiaus, Pilies, Volano, Rūdninkų, Mėsinių, Vokiečių, Šv. Jono ir kt.) tinklas, savitos architektūros gyvenamieji namai ir kitos paskirties pastatai puikiai perteikia viduramžių dvasią. Vilnius – ne tik politikos ir kultūros bet ir svarbus pramonės ir transporto centras. Per Vilnių eina svarbūs tarptautiniai plentai ir geležinkeliai, yra tarptautinis aerouostas. Čia klesti statybinių konstrukcijų, maisto, siuvimo, biochemijos, medienos ir baldų pramonė, tiksliųjų prietaisų gamyba ir kt. Pramonė čia plėtojama inovacijų ir aukščiausios kvalifikacijos žmogiškųjų išteklių pagrindu. Dabartinis Vilnius – sparčiausiai auganti ir modernėjanti Baltijos šalių sostinė, pretenduojanti tapti patraukliausiu verslo, politinių ir kultūrinių susitikimų bei renginių centru. Mieste puikiai išplėtota paslaugų ir pramogų infrastruktūra – gausu nakvynės, maitinimo, laisvalaikio praleidimo vietų. Senamiestyje iškyla bažnyčių bokštai – Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika (su Šv. Kazimiero koplyčia, kur ilsisi jo palaikai) ir varpinė Šventaragio slėnyje, Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų, Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto, Šv. Kazimiero, Šv. Onos, Šv. Mykolo bažnyčios. Kiek toliau nuo senamiesčio, Antakalnyje kitas meno šedevras – Šv. apaštalų Petro ir Povilo katalikiška bažnyčia. Daug maldininkų iš Lietuvos ir užsienio lankosi Šv. Teresės bažnyčios Aušros Vartų koplyčioje su stebuklingu Švč. Mergelės Marijos paveikslu. Vilniuje yra ir vyskupo metropolito buveinė. Savitą architektūrą ir vidaus puošybą turi stačiatikių Šv. Dvasios cerkvė ir vienuolynas. Rasų ir Antakalnio kapinėse palaidoti žymiausi Lietuvos kultūros veikėjai. Kiekvienas miesto svečias stengiasi pamatyti senąją miesto Rotušę, Verkių dvaro rūmus ir parką, Vilniaus universiteto pastatų su kiemais kompleksą, Senąjį ir Naująjį arsenalą, Alumnatą, Jonušo Radvilo, Sapiegų, Tyzenhauzų, Oginskių, Chodkevičių, Sluškų ir kitų didikų rūmus, namą Pilies gatvėje (dabar Signatarų namai), iš kurio balkono 1918 m. buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, Vilniaus sporto, Operos ir baleto teatro (XX a.) rūmus. Nepamatyti Valdovų rūmų ir neužkopti į Gedimino pilį – reiškia nepamatyti miesto. Verta į Vilnių ir apylinkes pasižvalgyti ir iš aukščiausio (326 m) statinio Baltijos šalyse – Televizijos ir radijo bokšto, kurį 1991 m. nuo sovietinės kariuomenės tankų gynė beginkliai žmonės. Dešiniajame Neries krante galima pasigrožėti naująja Vilniaus architektūra. Vilniuje dirba geriausieji Europoje Lietuvos teatro režisieriai – Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas ir kt. Čia vyksta įvairiausi kultūriniai renginiai, festivaliai, miesto šventės tiek atvirame ore, tiek salėse ar netradicinėse uždarose erdvėse. Tai ir Kaziuko mugė, Vilniaus knygų mugė, kino pavasaris, poezijos pavasaris, Vilniaus festivalis, Vilnius Jazz. Kristupo vasaros festivalis – tai ne tik muzikos, bet ir karnavalų, mugių, fejerverkų festivalis, trunkantis liepą ir rugpjūtį. Jo metu galima išgirsti įvairiausios muzikos – nuo senosios iki elektroninės, nuo etninės iki eksperimentinės. Sostinės dienos – didžiausia Vilniaus šventė, kurios renginiai užtvindo miestą rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje. Čia ir šiuolaikinių grupių koncertai, ir gatvės teatrų spektakliai, ir filmų peržiūros, ir akrobatų pasirodymai, ir improvizuoti performansai. Šis atviras festivalis tradiciškai vyksta Gedimino prospekte, Katedros ir Savivaldybės aikštėse, Vingio parke, Vilniaus mokytojų namų kiemelyje. 2009 m. Vilnius, pirmasis iš naujųjų Europos Sąjungos šalių miestų kartu su Austrijos miestu Lincu taps Europos kultūros sostinėmis. Vilniuje jau vyksta kultūros renginiai. Šios programos rėmuose vyksta parodos, pasirodymai, meninės akcijos – „Menas netikėtose erdvėse“, „Pasaulio muzikos dienos“, „Gyvosios istorijos programa“ ir kt.
|
|||||||
